Šiomis dienomis sukanka lygiai 85-eri metai, kai Kaune buvo įsteigta autobusų įmonė keleiviams vežti. Nuo 1934-ųjų pasikeitė ne viena politinė epocha, tobulėjo pats transportas, technologijos, o bendrovė „Kauno autobusai“ užaugo kartu su savo keleiviais.
„Visada judėjime“ – toks „Kauno autobusų“ šūkis taikliai atspindi ne tik tiesioginius bendrovės tikslus nuolat judėti pervežant keleivius, tačiau ir simbolizuoja nuolatinį norą tobulėti, siekiant lygiuotis į moderniausius europinius pavyzdžius.
Nors kartos keičiasi, tačiau visuomeninis transportas lieka neatsiejama kauniečių kasdienio gyvenimo dalimi. „Kauno diena“ pabendravo su keliais žinomais miestiečiais, kurie vienaip ar kitaip susiję su „Kauno autobusų“ teikiamomis paslaugomis.
Įkvepia ir kūrybai
Robertas Antinis – dailininkas, skulptorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Jį galima laikyti tikru viešojo transporto žinovu, tiksliau patyrusiu keliautoju.
Perkopęs 70-ąją dešimtį vyras autobusais ir troleibusais važinėja kone kasdien, nebent tądien jo tikslas pasiekiamas pėstute. Menininkas iki šiol aktyviai darbuojasi tiek su savo projektais, tiek moko Dailės akademijos studentus. Nenuostabu, jog jis gali papasakoti ne vieną istoriją, susijusią su kelionėmis Kauno viešuoju transportu.
R. Antinis / Tomo Raginos nuotr.
„Žinokite, autobuse ar troleibuse man labai įdomu stebėti žmones, jų elgesį, charakterius, išvaizdą, netgi pajusti skirtingų kvepalų kvapą. Beje, rekomenduočiau viešuoju transportu pasivažinėti ir savo studentams. Tai puikus būdas pasisemti idėjų savo kūrybai“, – pasakojo R.Antinis.
Išgelbėjo gyvybę
Pasak jo, viešasis transportas puiki socializacijos priemonė, kurios neturi asmeniniais automobiliais keliaujantys miestiečiai. Juk važinėdamas troleibusu gali pabendrauti su pakeleiviais, aptarti miesto gyvenimo aktualijas, susipažinti su įdomiais žmonėmis. Skulptoriui patinka toks bendravimas, tačiau neįkyrus, nes kauniečiams puikiai pažįstamas kūrėjas sulaukia nemažai dėmesio.
Aplinkinių dėmesingumas sykį skulptoriui net išgelbėjo gyvybę. Keliaujant troleibusu jam ūmiai sutriko sveikata. Kaip vėliau paaiškėjo, dėl netinkamai pavartoto vaisto. Vyras prarado sąmonę ir susmuko.
„Atsipeikėjau jau apsuptas bendrakeleivių. Prišoko ir vairuotojas. Jie žaibiškai iškvietė greitąją pagalbą, manęs išklausinėjo apie ligą. Vairuotojas atkabino vadinamuosius troleibuso ūsus, išlaipino keleivius, sulaukė medikų. Daug čia man garbės teko … Ką ir sakyti, smagu, kad yra tokių neabejingų žmonių“, – prisimindamas nelaimę dabar jau šypsojosi pašnekovas.
Vėliau, jau pagerėjus sveikatai, skulptorius kreipėsi į „Kauno autobusų“ bendrovės vadovą Mindaugą Grigelį, prašydamas oficialiai padėkoti ir paskatinti jį gelbėjusį vairuotoją. Ir nudžiugo sužinojęs, jog ši maloni pareiga buvo deramai atlikta.
Pirmoji pažintis – Rygoje
Anot menininko, keleivių aptarnavimo kultūra ir komfortu viešasis Kauno transportas atliko didžiulį kokybinį šuolį. Jis troleibusais pradėjo važinėti bene prieš pusę amžiaus.
„Aš studijavau Rygoje, o ten troleibusai atsirado anksčiau nei Kaune. Tai mes su bičiuliais prisigalvodavome visokių šposų. Pavyzdžiui, užšokę ant metalinių laiptelių įsikibdavome į troleibuso korpusą ir taip zuikiu važinėdavomės. Dabar net baisu prisiminti, kuo tai galėjo baigtis“, – juokėsi skulptorius.
Sovietmečiu jam viešasis transportas asocijavosi su didžiuliais keleivių srautais.
„Tais laikais būtų pravertęs keleivių įgrūdėjas, kaip kad, sako, Tokijo metro iki šiol yra pareigūnas, sustumiantis keleivius, kad visi tilptų. Būdavo milžiniški žmonių srautai ir, matyt, nebuvo galimybių sudaryti aiškius maršrutų grafikus. Iki šiol atsimenu kaip su tėvu bėgdavome iki autobuso ir spėliodavome, įsibrausime į vidų ar ne. Dabar jaunesni kauniečiai to net neįsivaizduotų. Juk jie kiekvienoje stotelėje gali pasižiūrėti grafiką ir patogiai įsėsti į reikiamą autobusą“, – lygino jis.
Turtas – darbuotojai
R.Antinio pasakojimą pratęsė ir buvęs ilgametis „Kauno autobusų“ bendrovės direktorius Mykolas Taranda. Jis įmonei vadovavo nuo 1976-ųjų iki pat šalies nepriklausomybės atkūrimo, priiminėjo į darbą ne vieną dabartinį bendrovės senbuvį.
„Tas epochų virsmas buvo nelengvas. Juk nepaisant visų politinių peripetijų, finansinių ir techninių nepriteklių reikėjo užtikrinti miestiečiams tinkamas viešojo transporto paslaugas. Miesto gyvenimas juk niekuomet nesustojo“, – kalbėjo M.Taranda.
Pasak patyrusio specialisto, lyginant su dabartiniu „Kauno autobusų“ bendrovės darbo ir paslaugų lygiu, sovietmečiu vykusį procesą galima vadinti saviveikla. Tiesa, sąžiningais, profesijai atsidavusiais darbuotojais įmonė galėjo didžiuotis ir tada. Tai visais laikais buvo didžiausias jos turtas.
Tobulėjimas nesustoja
„Be abejo, dabar yra nepalyginamai didesnė autobusų ir troleibusų talpa, daugiau komforto, o keleivių informavimo, maršrutų planavimo, aptarnavimo sistemos yra tokios, apie kokias mes tik pasvajodavome“, – dėstė pašnekovas.
Jis pripažįsta, jog šiuolaikiniai keleiviai taip pat tapo kur kas reiklesni. Vyras su šypsena prisimena, kai viešėdamas Austrijoje gal 1983 ar 1984-aisiais pirmą kartą pamatė kaip veikia modernaus keleivio bilieto sistema. Toks bilietas galiodavo tam tikrą minučių skaičių ir tam tikra kryptimi, bet įvairioms transporto priemonėms. Kažką panašaus mėgino įdiegti ir lietuviai, tačiau iškilo problemų gaminant atitinkamus bilietų žymeklius, vadinamuosius komposterius. Vilniaus ir Kaliningrado gamyklose buvo pagaminti kur kas paprastesni žymekliai, tad ir aptarnavimo sistemą teko atitinkamai koreguoti bei paprastinti.
„Dabar Kaune įdiegti elektroniniai bilietai, kurie patogūs naudoti ir vyresnio amžiaus keleiviams. Man, kaip buvusiam vadovui ir kauniečiui, asmeniškai turbūt džiugiausias ir yra tas faktas, jog tobulėdami patys „Kauno autobusai“ galvoja ne tik apie savo gerovę, bet ir apie keleivius“, – baigė M.Taranda, net ir sulaukęs garbaus 82-iejų metų amžiaus mielai važinėjantis viešuoju miesto transportu.
Iššūkiai ateičiai
Viešasis transportas yra ir modernaus Kauno atspindys. Tai – viena esminių mieste diegiamo darnaus judumo plano dalių, leidžianti susisiekimo sistemą padaryti dar efektyvesnę. Pasak urbanisto Tado Jonauskio, rengiančio darnaus judumo planus, viešasis transportas bus konkurencingas su asmeniniu tik tada, jeigu liks patogus, greitas ir ekonomiškas pasirinkimas paprastam gyventojui.
Tarp rimčiausių ateities iššūkių Kauno viešojo transporto specialistams yra ir miestiečių mentalitetas, kurį keisti sunku. Vis dėlto pašnekovas pastebi teigiamų poslinkių.
„Man atrodo miestiečiai pamažu išauga tą mąstymą, kad kiekvienam būtina turėti nuosavą automobilį, nes tai esą parodo žmogaus statusą. Kauniečiai, ir lietuviai apskritai, tampa racionalesni. Labiau nei statusą jie ima vertinti praktiškumą, ima skaičiuoti kiek šeimai kainuoja išlaikyti automobilį ar net kelis. Tuomet dažnam tampa akivaizdu, kad viešasis transportas – puiki alternatyva. Žinoma, jis turi atliepti klientų poreikius ir būti konkurencingas patogumu, judėjimo greičio ir t.t.“, – dėstė urbanistas.
T.Jonauskio teigimu, darnus judumas apima kur kas platesnes sritis nei transportas, tačiau būtent šis veiksnys gali suteikti didžiausią efektą. Todėl labai svarbu glaudžiai komunikuoti su viešojo transporto paslaugų teikėjais.
„Rengdami savo planus nuolat konsultuojamės su „Kauno autobusų“ specialistais ir visuomet randame bendrą kalbą. Juk būtent jie ir yra viešasis transportas. Jie geriausiai išmano keleivių srautus, savo srities specifiką. O mes padedame jų norus suderinti su kitų sričių, organizacijų galimybėmis ir interesais“, – pasakojo T.Jonauskas.
Publikaciją perengė „Kauno diena“
